Kuliai

Kulių miestelis įsikūręs Žemaičių aukštumos vakariniame šlaite, tai didžiausia Plungės rajono seniūnijos gyvenvietė. Per Kulius teka Alantas,Trumpė, netoli randasi Reiskių aukštapelkė - Reiskių tyras. Vietovės čia miškingos, įkurtas Kulių kraštovaizdžio draustinis.

Rašytiniuose šaltiniuose Kuliai pirmą kartą paminėti 1253 metais. Kulių gyventojai kalba žemaičių dounininkų potarme.

XVII a. Kuliai tapo miesteliu, 1644 m. čia pastatyta medinė bažnyčia. XVIII a. Kuliai priklausė jėzuitams, o 1873 m. Kuliai atiteko kunigaikščiui Mykolui Mikalojui Severinui Markui Oginskiui (prieš tai Kuliai, kaip ir Plungė, priklausė grafams Zubovams).

KULIŲ BAŽNYČIOS ISTORIJA - TAUTOS KULTŪROS ISTORIJA

1900 m. pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčia, kurią projektavo Karlas E. Strandmanas. Garsius knygnešius menantis jaukus, tvarkingas Kulių miestelis gali teisėtai didžiuotis savo bažnyčia.

Nuo 1804 m. Kuliuose pradėjo veikti parapijinė mokykla. XIX a. plačią švietėjišką veiklą čia vykdė kunigas Kazimieras Skrodskis, o 1898 m. atvykus į Kulius kunigauti rašytojui J. Tumui Vaižgantui, Kuliai tapo aktyviu knygnešių veiklos centru.

Tautinis atgimimas Kuliuose prasidėjo žymiai anksčiau negukitose Lietuvos vietose. Jau prieš spaudos draudimą žmonės uoliai skaitė iš lietuviškų maldaknygių, miestelyje veikė garsūs knygnešiai. Kuliuose kunigavo kunigas klebonas Kazimieras Skrodzkis, 1856 m. išleidęs lietuvišką katekizmą, rūpinęsis švietimu, parapinėmis mokyklomis. 1893-1900 m. klebonavo visuomenės veikėjas Vincentas Jarulaitis, kurio rūpesčiu pastatyta dabartinė mūrinė Kulių bažnyčia.

Bendruomenės ir Kulių seniūnijos siūloma iniciatyva ketinama įveiklinti du į bažnyčios pastatų kompleksą įeinančius statinius: Pietų pastatą - buvusią kleboniją (1790 m.) ir Rytų pastatą - buvusį ūkinį pastatą (1670 m).

KULIAI IR SOFIJA

Jungtis su istoriniu kultūros paveldu labiausiai įmanoma per žmones. Kulių miesteliui ši jungtis galima ir per čia vikaru dirbusį J. Tumą - Vaižgantą ir per Sofiją Čiurlionienę - Kymantaitę ir jos ypatingą ryšį su M.K. Čiurlioniu.

Kuliuose svarbų savo gyvenimo tarpsnį (1893-1904 m.) gyveno išskirtinė kūrybinė asmenybė - rašytoja, dramaturgė, visuomenės veikėja, pedagogė, moterų judėjimo skatintoja Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė (1886 -1958 m.).

Sofijos Kymantaitės (M. K. Čiurlionio žmonos) šeimai 1893 m. teko persikelti gyventi į Kulius pas motinos brolį kleboną Vincentą Jarulaitį. Klebonas mergaitės tėčiui pasiūlė ūkininkauti klebonijos ūkyje, mama padėjo šeimininkauti klebonijoje, o mažąją Sofiją leido privačiai mokytis bendrų lavinimosi dalykų ir muzikos. 1898 m. Kuliuose Sofija susipažino su kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris tapo jos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. 1904 m. baigusi Palangos gimnaziją ji išvažiavo į Krokuvą studijuoti mediciną. Sofija Kulius yra aprašiusi savo kūrinyje „Šventmarė“.

KULIAI ŠIANDIEN

Šiuo metu Kulių miestelyje ir apylinkinėse gyvenvietėse gyvena arti 1400 gyventojų, yra Kulių kultūros centras ir biblioteka, Kulių gimnazija, krašto muziejus, vaikų darželis, paštas, veikia keletas prekybos centrų, garsi Kulių Karčema, keletas gamybos ir verslo įmonių.

Pastaraisiais metais prie aktyvios miestelio bendruomenės prisidėjo ir SOFIJOS festivalis, kurio ašis - Kuliuose svarbų savo gyvenimo tarpsnį gyvenusi išskirtinė kūrybinė asmenybė - rašytoja, dramaturgė, visuomenės veikėja, pedagogė, moterų judėjimo skatintoja Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė. Festivalio metu vietos bendruomenės ir žinomų bei jaunų profesionalių menininkų iniciatyva bandoma suteikti Kulių miesteliui ir visam Plungės rajonui naują kultūrinę tradiciją.

Naują miestelio ambiciją skatina ir 2019 m. Kuliams suteiktas mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulas.

DAUGIAU APIE SOFIJĄ ČIURLIONIENĘ-KYMANTAITĘ SKAITYKITE ČIA